... Aš esu už tikslumą, nes, man atrodo, kad tiktai tiesa yra įdomi. Tačiau tuo pat metu tiesa paprastai yra turtingesnė, daugialypė ir spalvinga, negu pramanyti jos perdirbiniai. Juoapas Mackevičius

Šių metų gruodžio 5 d. Vilniaus universitete įvyko mokslinė Lietuvos ir Lenkijos konferencija „Stepono Batoro universiteto 100-metis“, kurioje dalyvavo Universiteto vicerektorius Rimantas Jankauskas ir svečiai iš Torunės Mikalojaus Koperniko universiteto bei Lenkijos ambasados Vilniuje atstovai ir kiti. Konferenciją vedė ir jos toną nustatė prof. Alfredas Bumblauskas.

Jau įžangoje Lenkijos ambasadorė Urszula Doroszewska nustebino susirinkusius visišku to laikotarpio istorijos neišmanymu, ypač akcentuodama bendras lietuvių ir lenkų kovas 1863–1864 m. sukilimo metu „ne tiktai dėl laisvės, bet ir teisės į mokslą, taip pat ir akademinį, dėl minties laisvės“. Kartu pažymėdama, kad SBU atsiradimas buvo sukilėlių reikalavimų ir svajonių įgyvendinimo įrodymas.

Deja, Juzefo Pilsudskio įsteigto Stepono Batoro universiteto tikslai praktikoje buvo  visiškai kitokie – užuot įgyvendinęs švietimo misiją jis buvo vienas iš okupacijos ir lenkinimo sistemos instrumentų.

Pagaliau apie kokią teisę į mokslą ir minties laisvę galėjo būti kalba, jeigu limitas studentams lietuviams jų tėvų žemėje ir istorinėje sostinėse kai kuriuose fakultetuose buvo vos 1,4 proc., o lietuviškos skaityklos, bibliotekos ir mokyklėlės, netgi tos, kuriose buvo mokoma skaitymo ir rašymo pagrindų, buvo nuolat varžomos. Tad jokia paslaptis, kad už lietuvių kalbos mokymą ir knygų lietuvių kalba platinimą daugelis mokytojų ir veikėjų, neišskiriant nė moterų, būdavo suimami, kalinami Lukiškėse ar net be tyrimo ir teismo siunčiami į Biaroza Kartuskos koncentracijos stovyklą.

Tai visuotinai žinomi faktai.

Savo ruožtu advokatas Česlavas Okinčic, kuris daug metų yra išlaikomas Lenkijos Senato ir kurio pavardė neseniai atsidūrė spaudoje paskelbtame asmenų, įtariamų bendradarbiavus su KGB, sąraše, baisiai pasipiktino, kai per vieną diskusiją Vilniaus universitete neįvardytas asmuo, kalbėdamas apie Vilniaus universiteto istoriją, išdrįso begėdiškai apeiti SBU laimėjimus.

Taigi padvelkė siaubu.

Laimei, ambasadorė U. Doroszewska ir Torunės delegacijos atstovas tam tikru laipsniu sušvelnino kategorišką Č. Okinčico reikalavimą dėl to, ką turi ir ko neturi kalbėti Vilniaus universiteto mokslininkai ir studentai per diskusiją, skirtą jų gimtosios alma mater istorijai. Nes sutartinai konstatavo, kad vienintelis SBU istorijos ir laimėjimų paveldėtojas, laimei, yra Torunės Mikalojaus Koperniko universitetas.

Salėje susirinkusieji ir Alma Mater Vilnensis istorijos tyrėjai atsiduso su palengvėjimu.

***

SBU istorija yra tiktai vienas istorijos fragmentas iš du dešimtmečius trukusios Lenkijos okupacijos, apėmusios dalį Lietuvos teritorijos, sistemos bei dviejų istorinių Lietuvos sostinių istorijos fragmentas. Ir todėl tokios diskusijos, kaip paminėta pirmiau, nieko nelemia, o gali tiktai padėti nukreipti ir išsklaidyti dėmesį bei supainioti istorinę visuomenės atmintį.

Jeigu pradedama ne nuo pagrindų ir pamatų.

Dar XIII amžiuje Šota Rustavelis teigė, kad šlykščiausias melas yra pusiau tiesa. O konferencija, mums regisi, tiktai patvirtino šios gruzinų rašytojo ir mąstytojo minties teisingumą ir gilumą.

Lenkija, kuri yra daug skolinga Lietuvai, mūsų nuomone, turėtų, kaip Čekijos atveju, bent jau atsiprašyti lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių už tarpukario okupacijos laikotarpį, o daugelį šiuo metu vykdomos politikos elementų pakeisti atviru dialogu, kuris būtų pagrįstas tiesa ir teisingumu.

Taip, kaip turėtų elgtis laisvos tautos.

Tačiau ar šiuo metu Lenkijoje propaguojamą socialisto Juzefo Pilsudskio kultą pavyktų suderinti su veiksmais, neprasilenkiančiais su istorine tiesa – to mes nežinome. Todėl kreipiamės į pirmiau paminėtos konferencijos organizatorius – neprilygstamus Lietuvos ir Lenkijos santykių ekspertus.

Pagaliau ne tik tų santykių.

Nuotrauka: kalba Marija Drėmaitė.

Videofilmas: konferencijos I ir II dalis