Kiek atlėgus pirmiesiems įspūdžiams iš „Rudens retro“ festivalio koncerto Vilniaus mokytojų namuose, kur savo programą „langas į širdį“ atliko ir ansamblis Nalšia,  nustebęs savęs klausiu: kodėl į tokį, toli gražu neelitinį renginį susirinko minia žiūrovų, užpildžiusių ne tik visas sėdimas nemažos salės vietas, bet ir paramsčiusių sienas praėjimuose?

Pirmoji mintis – čia pagyvenusius žmones atvedė sentimentalus noras bent valandai kitai mintimis sugrįžti jaunystėn. Tikriausiai būta ir tokių, bet salėje tikrai netrūko jaunimo, šiaip jau įvairių žmonių, mažai tesiskiriančių iš, pavyzdžiui, klasikinės muzikos renginio žiūrovų. Kas gi tuomet juos čia patraukė? Atsakymas akivaizdus – romansas. Tik kodėl jis toks patrauklus?

Įžvelgiu bent kelias hipotetines priežastis. Visų pirma, romansas, kaip man atrodo,  labai artimas liaudies muzikos žanrui, todėl pačia savo prigimtimi savas ir todėl mėgstamas. Tiesa, liaudies daina toli pralenkia romansą  savo užuominų gelmėmis, užkoduotomis tekstų reikšmėmis, jautriai besidriekiančiu tautos egzistenciniu šešėliu. Kita vertus, pirmu žvilgsniu visa tai nepastebima, tad be „rūtelių“ ir „žirgelių“ tiesiogine prasme, ne kiekvienas kažką giliau tekstuose teįžvelgia. Gi romansas - daug aiškesnis ir atviresnis be to, kas būdinga ir liaudies muzikai, yra nuolat perkuriamas ir savitai interpretuojamas. Tai dovana ne vien tik atlikėjui, žinoma jei tik jam pakanka nuoširdumo ir asmeninio jausmo, bet ir  žiūrovams, kurie taip pat susikuria savitą kiekvieno klausytojo, individualią interpretaciją. Jei abiem šalims pasiseka, toks bendras kūrybos aktas gali tapti reikšmingas ne tik emocinėje, bet ir asmeninės, išliekančios kultūros plotmėje.

Dabar - keli žodžiai apie tam tikru nesusipratimu besiremiantį tautinės vokalinės kultūros fenomeną, kuris taip pat veikia romanso naudai. Liaudies daina, ypač retesnė, užrašyta iš senų žmonių lūpų, tūlam atlikėjui suskamba kaip tam tikras etnografinio stiliaus standartas, tad tenka išgirsti net ir vaikus etnografiniuose ansambliuose dainuojančius „autentiška etnografine“ maniera, iš tiesų tik kopijuojančia senų žmonių balso ir plaučių negalią. Romansas šia liga neserga – jis puikiai skamba tiek pagyvenusio, tiek jauno atlikėjo lūpose, jam tinka gražiai suformuotas vokalas, jis vertina darnų skambesį tačiau nesibodi ir mėgėjams neišvengiamų dainavimo nesklandumų. Pagaliau,  jo turinys – naivi duoklė grožiui, meilei ir jausmams. Žinoma, jei nuoširdumas atsainaus atlikėjo nebus pakeistas lipniu sacharininiu sentimentalumu.

Ir pabaigai – dramatiškasis tautinės muzikinės kultūros aspektas, vėl pažadinantis nostalgiją liaudies dainai, o kartu su ja – ir romansui. Mes, patys to beveik nepastebėdami, esame labai sparčiai besireiškiančios agresyvios kosmopolitinės masinės kultūros ekspansijos į kultūros visuminį audinį liudininkai ir dalyviai. Gaila, bet tame audinyje vis mažiau vietos suranda liaudies daina, nors subtiliai spalvinga, bet nerėksminga, pasilikdama vien tautosakininkų analuose, kaip ta adatėle prismeigta entomologo rinkiniuose kuklaus grožio peteliškė.  Žemdirbių tautos emocijos, kažkada žadintos lakštutės čiulbavimo, vieversio paprastų giesmelių, šviežiai suartos žemės ir šienaujamos pievos kvapų, šiandien yra beviltiškai įspraustos tarp dvokiančių asfaltų ir abejingų mūrų, tad be porcijos adrenalino, išgaunamo iš agresyvios „sunkiosios pramogų artilerijos“, vargiai besusižadina. Dar blogiau, kad šeimos vertybių išlikimo garantas – moterys – iškeičia savo amžinąsias egzistencines priedermes į kumštynes dulkėtame vyrų pasaulyje. Todėl lopšines dainuojančias mamas pakeitė sintetiniai televiziniai cypliukai, gerąsias pasakų  močiutes – skardinių kompiuterio lūpų brukami  armagedonai su kosminiais monstrais. O su jomis savo postą palieka ir visą pasaulį savo paslaptingumu stebinančios mūsų senelių dainuotos, o mums - tėvų padovanotos lietuvių liaudies dainos. Jos sugula  į kandimis ir naftalinu dvelkiančias užmaršties  skrynias, o  mainais, „bumčikus“ tautai dalina „žvaigždės“, neretai nusitaikiusios į primityviausius klausytojo instinktus. Jos audrina, guodžia ir linksmina „liaudies mases“ nesirūpindamos, kad ne visi nori būti suminkyti tose beveidėse ir beskonėse masėse.  Tame šurmulyje liaudies dainai neretai vieta belieka vien tik girtoje užustalėje, pačiame pakraštėlyje, darkomai įsilingavusių dainorėlių ...

Čia matyt, atsirado dar viena gera proga pamaloninti seną, laiko ir  kritikų užgrūdintą romansą, kalbantį visiems suprantamu žodžiu, bičiuliškai paguodžiantį, kai to norime, arba pakylėjantį į svaiginantį jaunystės potyrių sūkurį, jei tik pakanka jėgų primiršti menkus kasdienybės nesklandumus. Romansas visada nuoširdžiai dainuoja apie meilę, tačiau jis kartais ir šiek tiek nelaimingas – visai kaip mes. Būtent meilę, jautrią simpatiją ir atjautą, kurių visada labai trūksta, vėl sugrąžina nemirtingasis ROMANSAS...

Tikiuosi, po metų susitiksime ir trečiajame „Rudens retro” festivalyje.

Kazys Sadauskas, „Nalšios“ folkloro ansamblio narys.

Nuotraukose: II – ojo „Rudens retro“ festivalio dalyviai - folkloro ansamblis „Nalšia“, Mandolinų ansamblis iš Zarasų bei Folkloro ansamblis „Žibinyčia“.

Video filmai: II – ojo „Rudens retro“ festivalio koncerto fragmentai.