Istoriškai vertinant žmonijos valstybėjimo raidą, galima daryti išvadą, kad iki XXI amžiaus europinės civilizacijos kraštai per labai skausmingas karų pamokas palaipsniui artėjo prie prigimtinių žmogaus teisių kaip universalių vertybių apsaugos. Prigimtinėmis žmogaus teisėmis laikant teisę į laisvę ir teisę į saugumą, pastarąją suprantant kaip fizinio (gyvybė, sveikata), socialinio (ekonominis stabilumas) ir etnokultūrinio (teisė į savastį) saugumo sudedamąją, daugelio šalių valdysena orientavosi į tautų demokratinės savivaldos modelius. Tačiau informacinėms vertybėms pradėjus užgožti daiktines vertybes, pastarųjų gamybai tampant savitiksliu reiškiniu pelnui didinti, o ne poreikiams tenkinti, vartojimo ir jo reklavimo kultas virto pavojingu planetos užšlamštinimo procesu.

Czytaj więcej: Kur krypsta šalies valstybingumo raida?

Lietuvoje lauktina nauja antisemitizmo bangelė. Ne todėl, kad kažkas vėl susapnavo, kaip žydai valgo katalikų vaikus arba kažkaip pakito nuošimtis lunatikų, manančių, kad žydai valdo pasaulį. Taip vyksta todėl, kad tai naudinga kai kuriems vietos politikams. Sisteminiams, teisingiems ir pažangiems, kokiais jie save įsivaizduoja.
„Jis mylėjo Lietuvą labiau nei žydus. Jis buvo antisemitas“, – taip apie Joną Noreiką Vėtrą kalba jo anūkė Silvia Foti. Kalba Nacionalinio transliuotojo eteryje.

Czytaj więcej:  Antisemitizmo kurstytojų šou

Bioprotas sukūrė kuokelį ir piestelę, kiaušidę ir sėklidę. Kodėl? Manau, kad ne dėl smalsumo, o dėl įvairovės ir išlikimo sistemingai kintant. Juk skirtingų genomų jungtis sukuria naują genetinę kokybę, kuri aplinkiniams, norintiems ja pasinaudoti parazituojant, būtų ne tokia pažini ir prieinama.    Tuo pačiu nauja hibridinė esybė, kurioje užkoduotas lytinis požymis, išlieka savita, galinti toliau tęsti rūšinę egzistenciją. Nenutrūkstamoje gyvybės grandinėje (kol neįvyksta kataklizmų) bioprotas prislėptai, bet patikimai įlydė lytinį potraukį, kad gyvybės kitimas ir vystymasis nesustotų. Žinoma, genų grumtynėse dėl viršenybės neapsieinama ir be suluošinimų – Gamtos klaidų. Apmaudu, kad pats išradingiausias kūrėjas – Gyvoji gamta – kartais suklysta, palikdama individo genome tam tikrą betvarkę. Bet klaidų pasitaiko visur. Kosminis Protas kartais taip pat suklysta, pasiųsdamas kokį nors asteroidą į gyvybės pilną planetą, ir...

Czytaj więcej: Keista diskusija dėl lyčių – minčių įvairovė ar nužmogėjimas?

Nuostabi Romo Dambrausko daina.

Czytaj więcej: Kelkis, Lietuva!

Rengiant 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija), šalyje dar stovėjo okupacinė kariuomenė, gerokai įtakojanti psichologinį klimatą valstybėje, kuris varžė Konstitucijos projekto autorių kūrybines laisves. Greta to, Konstitucijos tekstą rengė savistovaus valstybingumo neišgyvenę žmonės, tarp kurių buvo ir jaučiančių Lietuvą savyje, ir matančių tik save Lietuvoje. Dėl minėtų objektyvių sąlygų ir gana skirtingos Konstitucijos rengėjų tautojautos, Konstitucijos tekstas neįgavo sisteminio vientisumo ir loginio nuoseklumo. Pavyzdžiui, suvereno galios Konstitucijos 4 straipsnyje priskirtos ne tik Tautai, bet ir demokratiškai išrinktiems jos atstovams (tai reikštų Seimui, Prezidentui, o gal ir savivaldybių taryboms). Pagal žodžio „suverenus“ lietuvišką prasmę „nepriklausomas“ savo funkciniu aspektu suverenais taip pat yra teisėjai ir teismai (Konstitucijos 109 str.) bei prokurorai (Konstitucijos 118 str.). Ar gali šalis turėti aiškią raidos kryptį, kai joje tiek suverenų?

Czytaj więcej: Jonas Ivoška. Kodėl Lietuvai reikalinga konstitucinė reforma