Prieš kelias dienas pasirodė straipsnis „Ir aš myliu Lenkiją“, kuriame be deklaracijos apie meilę Lenkijai iki karsto lentos ir partijos kandidato į sostinės merus reklamos, buvęs ministras pirmininkas ir esamas konservatorių lyderis A. Kubilius viešai pareiškė, kad myli Tomaševskį, bet nelabai. Kadangi deklaracija pasirodė aiškiai su mintimi apie artėjančius savivaldybių rinkimus, į A. Kubiliaus pasirašytą straipsnį turime žvelgti šiek tiek nepatikliai, ypač į tą jo dalį, kurioje A. Kubilius teigia, kad nelabai myli Tomaševskį. Aš manau, kad A. Kubilius labai myli Tomaševskį. Ir kuo aiškiausiai ta meilė yra abipusė. Tai liudija faktai, kad konservatorių flirtas su „akcininkų“ grupe, prasidėjęs nuo to momento, kai buvo įkurta Rinkimų akcija, – per patyliukais jai teikiamą paramą, koalicinį bendradarbiavimą, finansavimą ir reklamą, pasiekė nuolatos koordinuojamo bendro veikimo lygmenį.

Tais jau tolimais 1994 metais LR Seimas nusprendė, kad rinkimuose, kitaip negu ligi tol, gali dalyvauti tiktai politinės partijos.

Į steigiamąjį partijos susirinkimą, kuris įvyko 1994 m. rugpjūčio 28 d. Vilniuje, Mokytojų namuose, susirinko kiek daugiau nei 320 asmenų, vietoj Įstatyme reikalaujamų mažiausiai 400. Į tą suvažiavimą neatvyko nė vienas iš gausiai pakviestų Lietuvos politikų. Vis dėlto suvažiavimas prasidėjo ir vyko nepuoselėjant didelių vilčių, o iniciatyvinė partijos įkūrimo grupė nežinojo, ką su tuo daryti toliau. Tuo labiau žinodama, kad kitas mėginimas sušaukti suvažiavimą galėjo būti dar menkesnis.

Ir visiškai netikėtai suvažiavimo metu apsireiškė Vytautas Landsbergis, kuris, nepagirdamas, kad partija specialiai kuriama tautinės priklausomybės pagrindu, pažymėjo, kad sprendimas dėl būsimo jos pavidalo priklausys išimtinai nuo salėje susirinkusiųjų valios. Ir po trumpos pasveikinimo kalbos apleido posėdžių salę. Organizatoriai lengviau atsikvėpė – steigiamajame Rinkimų akcijos suvažiavime dalyvavo nepaprastai svarbus svečias, o suvažiavime buvo gana didelis asmenų skaičius, tai garantavo, kad partija bus įregistruota. Tad trūkstamas suvažiavimo steigėjų skaičius virto menka, lengvai įveikiama technine problema.

Per pirmuosius partijos žingsnius, žengtus vadovaujant „Janekui“, tie ryšiai ir priklausomybė tarp Rinkimų akcijos ir Konservatorių partijos dar nebuvo tokia akivaizdi, tačiau perėmus valdžią V. Tomaševskiui, o ypač nuo 2000 m., Rinkimų akcija sistemingai persiformavo į nereklamuojamą priedėlį konservatorių paslaugoms, kartu teatrališkai demonstruodama nenuolaidaus priešininko, neva ginančio Lietuvos lenkus nuo nedraugiškų „sąjūdiečių“, poziciją.

Deja, jau netrukus „akcininkai“ visuomeninių organizacijų laimėjimus ir jų iniciatyvas pradėjo kreipti šios organizuotos grupės poreikiams, o partijos veikloje įsivyravo destrukcinės ir žalingos tendencijos.

Todėl jau 1999 m. Lenkų sąjunga savo leidinyje paskelbė pirmuosius laiškus, nukreiptus prieš partinio monopolio kūrimą ir mėginimą primesti Lietuvos lenkų aplinkai vieną „neklaidingą nuomonę“. 2000 m. pradžioje Sąjungos vadovybė taip pat atsisakė dalyvauti rinkimuose pagal Rinkimų akcijos sąrašą, o šios organizacijos sušaukta konferencija priėmė pareiškimą, raginantį Lietuvos lenkus elgtis pilietiškai ir aktyviai dalyvauti šalies gyvenime, taip pat skatinantį juos veikti ir kitų partijų sudėtyje, išskyrus Rinkimų akciją.

Tačiau tai tetruko neilgą laikotarpį, kai buvo mėginama kurti demokratinę aplinką, nes jau 2000 m. kovo 2 d. „nežinomi nusikaltėliai“ (visai kaip pilsudskininkų okupuoto Vilniaus krašto laikais) nuniokojo Lenkų sąjungos ir leidinio buveinę, banditiškai sunaikindami turtą, redakcijos įrangą bei archyvą. Nepaisant akivaizdžių pėdsakų ir įrodymų, liudijančių apie tuos, kurie tai įvykdė, byla, deja, įstrigo; kaip sužinojome po daugelio metų, dėl nurodymų, telefonu gautų iš prezidentūros.

Po mėnesio išgalvota dingstimi nuo balandžio 3 d. Akcijos veikėjai pradėjo atvirai vidury baltos dienos, valdžiai tyliai pritariant, sistemingai rengti išpuolius prieš Lenkų sąjungos redakciją ir buveinę bei mėginti fiziškai susidoroti su leidinio darbuotojais. Šiems žeminantiems veiksmams vadovavo patys ištikimiausi – tuometė rajono merė, dar neseniai buvusi žemės ūkio viceministrė L. Janušauskienė-Počikovska, ir Nepriklausomybės Akto signataras Z. Balcevičius su visa artimiausios savo aplinkos grupe, taip pat agresyviai nusiteikusia kaip ir pats lyderis.

Netrukus tomaševskininkus pradėjo aiškiai remti prezidentūra, kurioje „Lietuvos lenkų globa“ nuo tada ir iki šiol rūpinasi Č. Okinčicas, o puolančiosios pusės inicijuotuose teismo procesuose jiems ėmėsi atstovauti Kazimieras Motieka.
Tai, kad tomaševskininkų pusėje veikė buvęs sovietinių tarnybų koordinatorius Vilniuje ir du buvę sovietiniai advokatai su savo turtinga bendradarbiavimo patirtimi, kontaktais ir neribota įtaka, kurie, be to, buvo dar ir Nepriklausomybės Akto signatarai, garantavo tomaševskininkams sėkmę, o teismo procesas virto įprastu farsu–buvo laisvai keičiami teisėjai, prie bylos be mūsų žinios pridedami dokumentai, Valstybės registras išduodavo dvejopus dokumentus.
Iš esmės minėtoji trijulė nukreipė veiklą Lietuvos lenkų aplinkoje tragiška linkme, ir tai trunka iki šiol.

2000 m. balandžio 13 d. į Vilnių su dviejų dienų vizitu atvyko A. Stelmachowskis, žymus veikėjas, projektuojantis ir organizuojantis įvairiausias už Lenkijos ribų gyvenančių lenkų sumaištis bei jų kiršinimą su valdžia ir kitais savo šalies gyventojais. Nors jis tebuvo visuomeninės organizacijos vadovas, priėmimas jam buvo surengtas bemaž su valstybės galvai derančia pagarba.
Svečiuodamasis susitiko su prezidentu V. Adamkum, premjeru A. Kubiliumi ir daugeliu kitų Lietuvos politikų bei veikėjų. Vizito, kurį kruopščiai parengė Mažumų departamento vadovas R. Motuzas ir prezidento V. Adamkaus patarėjas Č. Okinčicas, tikslas neva turėjo būti kaimiškųjų Vilniaus krašto teritorijų plėtros planas, kuriame ypatingas dėmesys būtų skiriamas sodų ir daržų kūrimui aplink Vilnių. O iš tikrųjų rūpėjo tik tai, ar mūsų šalies valdžia patyliukais išreiks sutikimą, kad „Wspólnota“ ir kitos Lenkijos institucijos tiesiogiai dalyvautų susidorojant su Lietuvos piliečiais, siekiančiais, kad būtų laikomasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų.

Ir tie dalykai, mums atrodo, yra aktualūs iki šiol, tą aiškiai, mūsų nuomone, liudija prezidento B. Komorowskio vizitai į mūsų šalį bei jo išvykos į Vilniaus krašto teritorijas, Lenkijos Respublikos ambasados veikla – mūsų šalies sostinėje jos organizuojami žygiai, iškilmės ir šventės, įtraukiant dalyvauti tokiuose renginiuose Lietuvos mokyklas ir piliečių organizacijas, taip pat ankstesnės ir dabartinės mokyklų su lenkų dėstomąja kalba mokytojų mokymų programos ir jų organizavimas, kelių šimtų jaunų Lietuvos lenkų uždarymas tarp ankštų Balstogės universiteto filialo sienų, ir, Lietuvos politikams tyliai pritariant, masiškai propaguojama visuomenę skaldanti Lenko korta bei kiti dalykai.

Kaip galima spręsti šiandien, žvelgiant iš laiko perspektyvos, užduotis, kurią įgyvendinti ėmėsi mūsų valdžia per susitikimą su A. Stelmachowskiu, buvo tolesnis pirmiau paminėtos agresyvios grupės rėmimas bei išaukštinimas ir tylus sutikimas dėl susidorojimo su Lietuvos lenkais, nepritariančiais tomaševskininkų veiksmams. Pagaliau tai puikiai paliudija bendrai prieinami ir gerai žinomi faktai.
1997 m. spaudoje ir televizijoje pasirodė informacija, kad V. Tomaševskis buvo sulaikytas per užpuolimą bare „Po ąžuolu“ Lenkijos ir Lietuvos pasienyje ir uždarytas į areštinę Seinuose.
1999 m. matome jį grupės, sudarytos iš Lietuvos ir Lenkijos gyventojų (į ją įėjo ir A. Stelmachowskis), priekyje; ši grupė bandė daryti psichologinį spaudimą teismui, nagrinėjančiam TSKP CK (ant Maskvos platformos) sekretoriaus L. Jankelevičiaus bylą dėl antivalstybinės veiklos.
2000 m. jis ir artimiausios jo aplinkos žmonės (apie tai jau kabėta pirmiau) nebaudžiami organizuoja vidury baltos dienos Vilniaus širdyje išpuolius prieš Lenkų sąjungos buveinę ir leidinio redakciją.
O 2001 m. V. Tomaševskis jau valstybinės aukščiausio rango delegacijos sudėtyje, su prezidentu V. Adamkumi priešakyje, vyksta į Varšuvą, kur jam ir kitiems per minėjimą, skirtą Lietuvos ir Lenkijos diplomatinių santykių atnaujinimo 10 metų sukakčiai, turi būti iškilmingai įteiktas ordinas už Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo stiprinimą.
Tiesa, per iškilmes neva sužinojo, kad jo nuopelnai stiprinant Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimą įvertinti nepakankamai, o jam skirtas ordinas – per menko rango, palyginti su nuopelnais. Tad garsiai atsisakė priimti apdovanojimą per iškilmes Varšuvoje. Informacija apie skandalingą V. Tomaševskio elgesį žiniasklaidos priemonėse buvo skrupulingai pašalinta, o A. Kwaśniewskis, Lenkijos prezidentas, per artimiausią vizitą įteikė jam tą patį ordiną patyliukais siaurame rate, Lenkų kultūros institute Vilniuje, dalyvaujant V. Adamkaus patarėjui Č. Okinčiui. Valstybinis kaimyninės šalies apdovanojimas dabar buvo priimtas neva su dėkingumu.

Tuo laikotarpiu Konservatorių partija (V. Landsbergis) ir Liberalų partija (E. Gentvilas) pakvietė Rinkimų akciją į šalies sostinės valdančiąją koaliciją, vadovaujamą A. Zuoko, o ministras pirmininkas A. Kubilius paskyrė Z. Balcevičių, Rinkimų akcijos atstovą, dar neseniai rengusį išpuolius prieš Lenkų sąjungos buveinę ir leidinį, Vilniaus apskrities viršininko pavaduotoju žemės grąžinimo klausimais.
Tai buvo fundamentali parama tai organizuotai grupei, veikusiai po politinės partijos iškaba. Dėl to 2000–2001 m. veiksmus „akcininkų“ naudai reikėtų laikyti prastos sėjos pradžia, o jos vaisius pjausime dar ilgus metus.

Todėl ir kiti desperatiški mūsų mėginimai 2002–2007 m. sudaryti konkurenciją Rinkimų Akcijai, visokeriopai remiamai valdančiųjų partijos, buvo pasmerkti žlugti.

Tiesa, pirmasis startas 2003 m. ir statistinis naujos partijos atsiradimas bei intensyvus darbas kadencijos metu teikė vilčių dėl palyginti vidutiniškos sėkmės ir stabilaus dalyvavimo paskesniais metais. Deja, būtent konservatoriai, ypač pasižymint V. Landsbergiui, 2007 m. rinkimų į savivaldybę išvakarėse ėmėsi prieš Lietuvos lenkų liaudies partijos veiksmingos taktikos – „įsmeigti peilį į nugarą“, be šios partijos žinios ir sutikimo pradėjusi ją reklamuoti, dėl to visoje teritorijoje tučtuojau pasklido informacija, kad Liaudies partijos nariai ir lyderiai yra išdavikai, parsidavę „sąjūdiečiams“ ir „landsbergininkams“.

Štai smulkus įvykis, iliustruojantis situaciją–radijas „Znad Wilii“, priklausantis A. Kubiliaus patarėjui Č. Okinčicui, kategoriškai atsisakė transliuoti net pačią nekalčiausią iš anksto apmokėtą reklamą – kelis M.K. Oginskio polonezo taktus, kad kartais nepakenktų Rinkimų akcijai. Vyriausiosios rinkimų komisijos narys, remiamas Konservatorių partijos, kuri provokatoriškai reklamavo mus rinkimų išvakarėse, pirmas balsavo už Akcijai palankių rinkimų rezultatų pripažinimą, nors buvo daugybė įrodymų, kad pažeistas rinkimų įstatymas.

Ir taip metų metais, nuo vienų rinkimų iki kitų. Mažos ir didesnės provokacijos bei išsišokimai, kritika ir kontrkritika, „Vilnijos“ ir kitų organizacijų prijungimas, kad prieš rinkimus abi pusės galėtų atrodyti itin patriotiškai, kaip vienintelės, ginančios vertybes, be kurių pasaulis sugrius negrįžtamai. Nematyti to konservatorių ir „akcininkų“ bendradarbiavimo būtų mažų mažiausiai keista.

Pagaliau, kaip mums šiandien atrodo, dabar rengiantis savivaldybių rinkimams pirmiau paminėtos praktikos ir bendradarbiavimo formos, leidžiančios veiksmingai apgauti rinkėjus, yra plačiai taikomos, o įvairios grupės, komitetai ir partijėlės, daugiausia samdomos siekiant gauti partijai finansinę paramą iš valstybės biudžeto, suardyti konkurentų elektoratą ir pademonstruoti didelį visuomeninį aktyvumą bei nepalaužiamą vienybę aplink tą vienintelę ir neklystančią.
Ypatingas konservatorių ir „akcininkų“ bendradarbiavimo ir veiklos koordinavimo laikotarpis, mūsų nuomone, prasidėjo organizuojant D. Grybauskaitei rinkimus į prezidento postą.

2009 m. vasario 7 d. Rinkimų akcija savo konferencijoje nusprendė, kad „Lietuvos lenkų rinkimų akcija dalyvaus Europos Parlamento rinkimuose, kurie vyks tų metų birželio 9 d., su savo kandidatų sąrašu. Tačiau per prezidento rinkimus (tų metų gegužės 17 d.) lenkų partija savo kandidato nekels“.

Tačiau kai politologų analizė parodė, kad visiškai D. Grybauskaitės pergalei pirmajame ture reikalingas didelis rinkėjų aktyvumas, o V. Landsbergis pasakė „greičiau baikime šitą jovalą“, partijos taryba jau kovo 3 d. pasisuko 180 laipsnių ir priėmė sprendimą iškelti V. Tomaševskį kandidatu į prezidento postą ir skubiai sušaukti partijos konferenciją, nes „žmonės mato tokį poreikį“. Iškėlus kandidatą partinis Maišiagalos kapelionas per Šv. Mišias paskelbė tikintiesiems, kad tokį sprendimą remia ir pats ponas Dievas.

Tad buvo veikiama kaip niekada triukšmingai, gerokai suaktyvinant ne tiktai savo elektoratą, pirmą kartą peržengiant 5 proc. rinkimų slenkstį ir nors rinkimuose dalyvavo tik šiek tiek daugiau negu 50 proc. rinkėjų, D. Grybauskaitė galėjo užimti prezidento vietą jau po pirmojo rinkimų turo.

Pagaliau apie tai, kad būtent pagal tokį scenarijų turėjo vykti prezidento rinkimai, galima lengvai suprasti iš D. Grybauskaitės interviu „Misija – išguiti šešėlius iš Lietuvos“, paskelbto „Lietuvos ryte“ 2009 m. vasario 27 d., kuriame ji, apibūdinta kaip išskirtinė asmenybė ir „kvalifikuota ekonomistė“, pareiškė: „tikrai džiaugiuosi, kad žmonės turės didelį pasirinkimą, o kalbos, jog nebus iš ko rinktis, nepagrįstos. Kandidatų sąrašas bus įvairus ir ilgas...“ Nors būsimi kandidatai, tarp jų ir Tomaševskis, dar net nebuvo pareiškę apie savo ketinimą dalyvauti rinkimuose, nepradėję rinkti parašų, o Vyriausioji rinkimų komisija dar nebuvo priėmusi sprendimo įregistruoti rinkimuose kandidatus į prezidento postą.

Įdomu tai, kad būtent šios publikacijos visai neįmanoma rasti internete, tad norintys susipažinti su jos turiniu turi tenkintis tiktai tradiciniu popieriniu leidiniu.

Tuo metu sklandę gandai, kad palenkta Lietuvos lenkų aplinka faktiškai dirba D. Grybauskaitės naudai, o už tai Tomaševskiui neva bus dosniai atsilyginta, netrukus pasitvirtino per rinkimus į ES. Pagaliau ne tiktai. Dar ketveri metai sąmyšio ir šūkalojimų ES Taryboje, prie užsienio valstybių ambasadų Vilniuje, kuriuos organizuoja tomaševskininkai ir kurie, kaip mums atrodo, visai gerai koordinuojami su A. Kubiliaus vyriausybės įgyvendintais valstybės praskolinimo ir savinimosi procesais bei kitais įvykiais, sėkmingai nukreipiančiais dėmesį nuo jų.

Kartais tas koordinavimas būdavo net pernelyg akivaizdus. Pavyzdžiui, jeigu šalies piliečiai protestuoja priešais Seimą dėl įstatymų pažeidimo, tai tą pačią dieną ir tuo pačiu metu tomaševskininkai išgalvota dingstimi organizuoja triukšmingą mitingą priešais Vyriausybės rūmus...

Kitas pavyzdys. Pasikeitus mokymo programoms „akcininkai“ surengė triukšmingas akcijas, plačiai nušviestas visose žiniasklaidos priemonėse, nukreiptas prieš lietuvių kalbos mokymo stiprinimą, kad galėtų Lietuvos lenkus ir toliau laikyti izoliuotus. Savaitraštis „Tygodnik Wileńszczyzny“, kuris yra propagandinis tų žalingų sumanymų ruporas, tuo metu patyliukais tiesiog iš biudžeto krizės ir diržų veržimo bei paskolų ėmimo laikotarpiu gavo 1,5 mln. Lt savo veiklai paremti. Piliečių kreipimaisi ir klausimai finansų ministrei Ingridai Šimonytei bei premjerui A. Kubiliui liko be atgarsio ir atsakymo.

Taigi Lietuvos visuomenė sistemingai ir detaliai buvo informuojama apie tai, kur, kada ir prie kurios iš ambasadų protestavo arba protestuoja tomaševskininkai, užgaudami tautinius lietuvių jausmus ir nepalankioje šviesoje parodydami valstybę. Tačiau iki šiol nežinome, kas įvyko Garliavoje, kodėl A. Kubiliaus vyriausybė praskolino valstybę su didžiausiomis iš galimų palūkanomis ir kam buvo panaudotos skolintos lėšos, kodėl iš tų paskolų buvo teikiamos antikonstitucinės privilegijos netgi tiems, kurie vykdė lietuvių tautos genocidą, ir kartu sumažintas krašto gynybos finansavimas.

Kaip matome, dėmesio nukreipimas nuo pagrindinių ir esminių dalykų atgrasiu būdu žadinant nacionalizmą pasirodė esąs nepaprastai veiksmingas.

Pagaliau diskusija apie mokyklines programas, kurias Švietimo ir mokslo ministerija parengė valdant konservatoriams ir liberalams, puikiai atskleidė dar vieną pavojingą tendenciją – konfliktas tarp lietuviakalbių gyventojų ir Lietuvos lenkų bei jų dezintegravimas sąmoningai programuojamas ir ateičiai. Mūsų pasiūlymas, kurį įteikėme ministrui G. Steponavičiui ir Seimo pirmininkei I. Degutienei į rankas, kad mokyklų su lenkų dėstomąja kalba programos būtų parengtos programų, skirtų mokykloms su lietuvių dėstomąja kalba, pavyzdžiu, atsižvelgiant į šalies istoriografiją, buvo atmestas iš anksto, o iš oficialaus atsakymo į jį sužinojome, kad mokyklų su lenkų dėstomąja kalba programos yra ir ateityje bus orientuojamos į geresnį kaimyninės Lenkijos istorijos bei kultūros pažinimą.

Šiai dviprasmei situacijai tam tikro aiškumo dėl to, kaip Rinkimų akcijos veiklą vertina A. Kubiliaus vyriausybė, suteikė jo patarėjas Č Okinčicas, apie kurį iš valstybės biudžeto dotuojamas savaitraštis „Tygodnik Wileńszczyzny“ teigė (...) Česlovas Okinčicas, Lietuvos premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas, teigė, kad yra nepaprastai laimingas, nes LLRA pasiekė pasiekė maksimumą to, ką galėjo. - Tai yra integruojanti partija, tai pilietinė partija, o jos rinkėjai yra patys aktyviausi rinkėjai šalyje, - vardijo Nepriklausomybės Akto Signataras. Jo nuomone, tai, kad lenkai kalba vienu balsu, yra didžiausias LLRA ir asmeniškai jos vadovo pasiekimas ir nuopelnas.

Maža to, daugelį metų nepaliaujamai rėmęs tomaševskininkus per savo radiją „ZnadWilii“, net ir tada, kai etatinis V. Tomaševskio patarėjas buvo KGB majoras, jis ėmėsi „akcininkų“ bendradarbiavimo su promaskvietiškai nusiteikusiais rusais iniciatoriaus ir architekto vaidmens, tuo pagrindu buvo sudarytas bendras rinkimų sąrašas „Вместе мы сила“ („Kartu mes jėga“), tai pažymėjo portalas www.polinfo.lt : (... )Tokia situacija tikriausiai nutiko būtent Česlovui Okinčicui, skandalingajam visuomeniniam patarėjui visų buvusių prezidentų, o pastaruoju metu – eilinių premjerų, tarp kurių ir dabartinis – Andrius Kubilius.

Kaip sužinojome, Lietuvos premjero patarėjas, o privačiai – taip pat ir radijo „Znad Wilii“ vadovas, ragino (laimei, subtiliai) Maskvos valdžią pabaigti politinį pliuralizmą tarp rusų tautybės Lietuvos piliečių. Mat rusai Lietuvoje turi dvi politines partijas, užuot turėję vieną, kaip to norėtų skandalingasis politikas. Su tokiomis savo sugestijomis Lietuvos premjero patarėjas kreipėsi į Rusijos ambasados Lietuvoje atstovus, kurie dalyvavo šeštadieniniame (2011 m. sausio 29 d.) politinės partijos „Lietuvos Lenkų Rinkimų Akcija“ susirinkime.

Kaip praneša mūsų šaltiniai, pirmininkas Okinčicas atkreipė Rusijos diplomatų dėmesį į tai, kad Lietuvoje yra dvi rusų partijos, kurios tam tikra prasme konkuruoja tarpusavyje, o tai nėra gerai, ir į tai turėtų atkreipti dėmesį valdžia Maskvoje.

Verta taip pat pažymėti, kad tokios sugestijos Rusijos diplomatams buvo išsakytos Lenkijos diplomatų akivaizdoje, mat jie irgi dalyvavo partijos priešrinkiminiame konvente. Tokiame kontekste stebina pirmininko, o kartu ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro požiūrių pasikeitimas, nes Lietuvoje ir Lenkijoje daug kas prisimena, kaip prieš 20 metų, 1991 metų rugpjūtį, tas pats žmogus liedamas ašaras Lenkijos parlamente kreipėsi į demokratines valstybes, kad šios stotų ginti Lietuvos, kai tuometinė Kremliaus valdžia taip pat bandė primesti politinį vienbalsiškumą Lietuvos visuomenei.

Tokios pirmininko pozicijos mums nepaaiškina taip pat ir tai, kad viena iš rusų partijų – Rusų Aljansas – savivaldybių rinkimuose dalyvauja koalicijoje su Lietuvos Lenkų Rinkimų Akcija, o Česlovas Okinčicas yra jos didelis gerbėjas ir šalininkas (savo laiku jo radijas, sulaužydamas visus anksčiau sudarytus susitarimus, išmetė iš eterio politinių LLRA oponentų reklamą).

Savo ruožtu norėtume paklausti Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro (galbūt rusų diplomatams neišėjo jo to paklausti), kokiu civilizuotu, demokratiniu ir oficialiu būdu Rusijos valdžia gali daryti įtaką politinių srovių formavimui nepriklausomoje Lietuvos valstybėje? Mes juk neįtarinėjame, kad Lietuvos premjero patarėjas galėtų raginti svetimos valstybės valdžią formuoti Lietuvos politinę erdvę necivilizuotais, nedemokratiniais ir slaptais būdais...

Taip pat tikimės, kad dėl visų abejonių, kylančių dėl jo sugestijų Rusijai, pirmininkas viešai pasiaiškins, kaip ir derėtų viešam asmeniui demokratinėje šalyje, o premjero patarėjas ir signataras juk tikrai yra viešas asmuo, kaip ir Lietuva juk yra demokratinė valstybė (...)

Pirmiau pateikti pavyzdžiai rodo nepaprastai toli pažengusį „akcininkų“ dviveidiškumą ir Lietuvai žalingus jų veiksmus, kurių šie imasi remiami konservatorių, neva atstovaudami visiems Lietuvos lenkams, nors faktiškai padarė taip, kad Lietuvos lenkų aplinka tapo visiškai niveliuota, suformavo tokį vaizdą, kuriame lenkakalbiai gyventojai atrodo kaip nemąstanti rėksminga masė, savo veiksmais tiktai kenkianti sau ir nesugebanti suprasti pilietinės pareigos, taip pat ir atsakomybės už savo Tėvynės likimą. Sąmoningai įgyvendintas tos aplinkos izoliavimas, vidinė jos okupacija ir visiškas bet kokios iniciatyvos užgniaužimas, jeigu ji nenaudinga pirmiau paminėtiems asmenims ir po partijos priedanga organizuotai grupei, įrodo stipriai pažengusią pabaigos pradžią. Aplinka, organizacijos ir kiti susibūrimai, telkiantys žmonės, kurių veikla neskatina kultūros kūrimo proceso pagal šiuolaikinio pasaulio tendencijas, anksčiau ar vėliau atsidurs visuomenės užribyje.

Tuo labiau, kad paslaugų teikimo procesas, kai didesnių partijų ar atskirų politikų užduotys vykdomos nepaisant pilietinės pozicijos, mūsų nuomone, tęsiasi ir toliau. Išraiškingas to pavyzdys – neseni įvykiai, susiję su konstitucinio referendumo dėl žemės organizavimu.

Kai konservatoriai pasisakė boikotuosiantys referendumą (tai, mūsų nuomone, prilygo grasinimui, nes ši partija turi savo atstovų visose rinkimų komisijose ir balsavimo metu gali kontroliuoti visų piliečių elgesį), Akcijos veikėjai referendumo išvakarės, praėjusių metų birželio 25 d., surengė prie Vokietijos ambasados triukšmingą akciją dėmesiui nukreipti, kaltindami Lietuvą pažeidžiant Lietuvos rusų, lenkų ir baltarusių teises. Įdomi detalė, išryškinusi šios akcijos esmę, buvo tai, kad ji buvo surengta LLS Vilniaus skyriaus iniciatyva, o jam, kaip ir partijai, vadovauja tas pats V. Tomaševskis, ir dar tai, kad visus tuos metus nuo Lenkų sąjungos įkūrimo pagrindinis jos šūkis buvo „Tėvų žemė – mūsų žemė“. Ir staiga šis šūkis tapo nebeaktualus kaip tiktai referento dėl žemės išvakarėse...

Kitas pavyzdys: kai konservatoriai ir liberalai nusprendė, kad per valstybines šventes reikės prisisegti žydros, o ne konstitucinių valstybės simbolių, spalvos gėles, V. Tomaševskis pradėjo viešai rodytis su Georgijaus juostelėmis. Spalvos iš tiesų skiriasi ir galima mėginti šiuose ženkluose įžvelgti skirtingą prasmę. Tačiau vardiklis yra bendras – konstitucinių valstybės simbolių vengimas, jų reikšmės menkinimas, pakeitimas kitais ženklais ir pasmerkimas užmarščiai. Ypač skaudina toks požiūris į Vyčio ženklą, istorinį simbolį, liudijantį valstybingumo tęstinumą.

Galų gale bendras konservatorių ir „akcininkų“ bruožas yra ir lieka bauginimo ideologija, kurią taiko užuot kūrę naują visuomenę ir ugdę piliečius, suvokiančius savo misiją bei atsakomybę, nepriklausomus ir iniciatyvius. Ir, matyt, tai truks dar ilgai.

Rašydami apie tą, mūsų nuomone, gilų konservatorių ir „akcininkų“ ryšį bei jų dviveidiškumą anaiptol nemanome, kad pokomunistiniai socialdemokratai būtų kai kas geresnio ar garbingesnio. Konservatoriams tiktai tenka didesnė atsakomybė už kritinę padėtį, kurioje atsidūrė valstybė. Nes jie ėmėsi istorinės misijos atkurti valstybę po sovietinės okupacijos laikotarpio, teigdami, kad darys tai sąžiningai, paisydami visuomenės interesų, remdamiesi aukštais moralės kriterijais ir tiesa. Tačiau atsisakė liustracijos ir desovietizacijos, pritaikydami Konstituciją partijos poreikiams ir skirdami į pagrindines pareigas valstybėje labiausiai su sovietine ideologija ir institucijomis susijusius asmenis, be to, atgaivindami antikonstitucines privilegijas sovietinei nomenklatūrai bei sukurdami naujas privilegijas dabartinei nomenklatūrai, ir dažnai iškeldami į pirmą planą privačius bei partijų ir grupių interesus, jie faktiškai palaipsniui ir sėkmingai sunaikino žmonių viltis, kad ranka pasiekiama teisinė piliečių valstybė gali būti ir bus sukurta. Tačiau tai, kad A. Kubiliaus pavaduotoja R. Juknevičienė, kalbėdama apie valstybės piliečius, įgyvendinančius savo konstitucinę teisę, leidžia sau vartoti sovietinių okupantų leksiką iš savo komjaunuoliškos veiklos laikotarpio, vaizdingai parodo, kaip toli organizuotos grupės, susibūrusios po partijos vėliavomis, peržengė Rubikoną.

Jau pirmieji naujos A. Butkevičiaus vadovaujamos pokomunistinių socialdemokratų Vyriausybės žingsniai vienareikšmiškai įrodo, kad tai tebėra tas pats režimas, neketinantis skaitytis su Konstitucija, socialinio teisingumo principu ir piliečių nuomone. Galų gale sutinkant visai koalicijai ir šalies prezidentei. Tuo metu vadinamasis opozicijos lyderis A. Kubilius, papildomai apmokamas iš piliečių – mokesčių mokėtojų kišenės, užuot laikęsis logiškos, iš jo pareigų kylančios pozicijos, veikiau primena laisvo elgesio moterį, kuri viliodama klientus dedasi mergina.

***
Pasakojime – Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo dienoraštyje „Medžiotojo metai“, skirtame prisiminimams ir daugiausia susijusiame su mūsų kraštovaizdžiu, randame tokią pastraipą:
(...) Nuo seno atmintyje nešioju šį juokingą posakį, įrodantį, kad mūsose ir senais laikais netrūko namudinių filosofų:
Czy na Litwie
czy na Rusi
kaki siusi
każdy musi
Mūsų vaizduotės aprėptyje tada buvo Lietuva ir Rusija, kaip ten seniau – nežinia, tačiau mūsų plotas pakankamai didelis, kad ten surinktas įžvalgas būtų galima taikyti visai žmonijai.
Man šiame eilėraštuke glūdi gili prasmė. Visų pirma „kaki siusi“ yra vaikiška ir nukreipia į tą žmogaus gyvenimo fazę, kai šios funkcijos buvo laikomos visiškai natūraliomis, iki refleksinėmis, ir vaikų, ir suaugusiųjų aplinkoje
(...)

Tad visai taip pat palankiai suvokiame liaudies kūrybingumą, būdingą šiuolaikiniams Lietuvos lenkams, griežtai kontroliuojamiems, netekusiems teises laisvai rinktis, žodžio laisvės ir teisės jungtis į sąjungas ar draugijas, tai dar kartą įrodo platinami eilėraštukai ir anekdotai, kaip vienintelė šiandien įmanoma protesto forma dabartinio režimo sąlygomis Vilniaus krašte. Tiesa, palyginti su Č. Milošo kūriniais, šiuolaikinių liaudies kūrėjų laimėjimai aiškiai turi sovietinės – kolūkinės epochos atspalvį.

Taip prieš kelerius metus, vos „akcininkams“ su rusais sudarius sutartį „Вместе мы сила“, pasklido iš lūpų į lūpas perduodamas toks eilėraštukas:
„Bo w jedności nasza siła,
Żeby tylko jedna była:
Jedna świnia,
Jedna krowa,
Jedna d...a,
Jedna głowa.

 

Tai kaip tik yra vienintelis pastebimas „луч света в темном царстве“(„šviesos spindulys tamsos karalijoje“) ir įrodymas, kad dar ne viskas prarasta, o kūrybingo namudinio filosofavimo dvasia dar nėra visiškai išnykusi. Ir gali leisti naujas atžalas.

Tačiau, kad tos naujos atžalos, jeigu atsiras, neliktų be globos ir kontrolės, jau šiandien dėl visa ko, kaip mums atrodo, Č. Okinčicas vėl suaktyvina savo redaktorėlius, tuos pačius tikriausius iš tikrųjų lenkų, kurių seneliai Ivanas ir Jekaterina Radčenkos iš Pskovo atvežė mums saulę iš Rytų1940 metais.

O gyvenimas tęsiasi. Ir sukasi ratu.

Ryšard Maceikianec

*Pilnas tekstas čia.