Warning: "continue" targeting switch is equivalent to "break". Did you mean to use "continue 2"? in /home/poonlt/domains/pogon.lt/public_html/plugins/system/jsntplframework/libraries/joomlashine/template/megamenu.php on line 228
Dėl šmeižikiškos informacijos platinimo

 

…Zróżnicowany narodowościowo kraj nasz stanowi część Litwy hi­storycznej - i nas - ludzi mego pokolenia - wychowywano jako Li­twinów, oczywiście w tym znaczeniu, w jakim był Litwinem Mickie­wicz, gdy wołał: „Litwo, ojczyzno moja”. Marian Zdziechowski. Idea polska na kresach, 1923

Vilnius, 2020 12 04 d.
Lietuvos istorijos institutui
Vladui Sirutavičiui, knygos „Lietuviai ir Lietuvos lenkai. Lietuva ir Lenkija 1988–1994 metais“ autoriui
Knygos recenzentams Algiui Povilui Kasperavičiui, Antanui Kulakauskui ir Vitalijai Stravinskienei .
   2010 m. Lenkijos mokslų akademijos Istorijos institutas ir Lietuvos istorijos institutas išleido dvikalbę knygą „Solidarność – Sąjūdis: początek strategicznego partnerstwa. Sąjūdis – Solidarność: strateginės partnerystės pradžia“, kurioje pateikiama tarptautinės konferencijos – apskritojo stalo, surengtos Varšuvos Karališkuosiuose rūmuose 2008 m. rugsėjo 5 d., medžiaga. Lietuvai konferencijoje atstovavo V. Landsbergis, V. Čepaitis, Č. Okinčic, A. Kubilius, E. Zingeris, B. Kuzmickas ir Č. Laurinavičius.

Šiame leidinyje paskelbtas iki šiol negirdėtas šmeižikiškas Česlovo Okinčico prasimanymas, esą šeši Aukščiausiosios Tarybos deputatai, susilaikę per 1990 m. kovo 11 d. balsavimą, tarp jų buvau ir aš, prieš balsavimą vyko į Maskvą derinti savo pozicijos Lietuvos Nepriklausomybės atžvilgiu su Sovietų Sąjungos premjeru ir Lenkijos ambasadoriumi Cioseku.
[…] „Nes tas šešetukas, likus kelioms dienoms iki balsavimo dėl nepriklausomybės, dar lankėsi Maskvoje, Kremliuje ir kalbėjosi su tuometiniu sovietiniu premjeru Tichonovu, o šis jiems pateikė aiškias instrukcijas, kad jie turi balsuoti prieš. Ir tuomet mano ryšių Lenkijoje dėka, mes nusiuntėme į Maskvą Mareką Karpą ir Mareka Nowakovskį, kurie rado tą šešetuką, atvedė į Lenkijos ambasadą pas poną Cioseką jau tada, ir ten su jais įvyko svarbus pokalbis, ir bent jau tiek buvo sutarta, kad jie negali balsuoti prieš. Tad tai yra dalykai, kurie iš tikrųjų turi didelę reikšmę ir kurie tuo momentu buvo labai svarbūs pačiai Lietuvai.“ ... (kn. „Solidarność – Sąjūdis: początek strategicznego partnerstwa. Sąjūdis – Solidarność: strateginės partnerystės pradžia“. Varšuva, 2010, p. 72–73, lenkų kalba, 126–127 p. lietuvių kalba.
Tais pačiais metais, kai įvyko Varšuvos konferencija, Č. Laurinavičius ir V. Sirutavičius Lietuvos istorijos instituto vardu minėtus šmeižikiškus Č. Okinčico prasimanymus, juos patobulinus ir suteikiant, matyt dėl rimtumo, M. Karpui ir M. Nowakowskiui Lenkijos Seimo narių titulus, nors tokie asmenys niekada Seimo nariais nebuvo, skubiai perkėlė į Lietuvos istorijos XII tomo I dalį. „[...] Artėjant AT sesijos pradžiai, du iš šešių lenkų, priešiškai nusiteikusių Lietuvos valstybingumo atžvilgiu, išvyko į Maskvą (Darbo autoriams nepavyko tiksliai nustatyti vykusių į Maskvą pavardžių). Nėra visiškai aišku, su kuo iš aukščiausių Sovietų Sąjungos pareigūnų lenkų deputatai bendravo. Tačiau žinoma, jog Kremliuje jiems buvo aiškiai duota suprasti – Maskva bet kokius lietuvių bandymus siekti nepriklausomybės nuslopins. Po tokių patikinimų lenkų atstovai įsipareigojo nepriklausomybės skelbimo atveju balsuoti prieš.
To paties vizito metu abu deputatai susitiko ir su naujuoju Lenkijos ambasadoriumi Maskvoje S. Cioseku. Ambasadoje vykusiame susitikime dalyvavo ir du Lenkijos Seimo nariai Marekas Karpas ir Marekas Nowakovskis. Po ilgų įtikinėjimų, jog balsuoti lenkams prieš Lietuvos nepriklausomybę nedera, buvo rastas kompromisinis variantas – nebalsuoti nei prieš, nei už, o susilaikyti“...
2009 ir 2010 m. dabartinis Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas pirmiau paminėtą šmeižikišką Č. Okinčico prasimanymą paskelbė interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“ ir jubiliejiniame leidinyje „Kelias į nepriklausomybę. Lietuvos Sąjūdis 1988–1991“ (Šviesa, Kaunas, 2010). Jis pats man rašė, kad vadovaudamasis „[...] garsių Lietuvos istorikų, kurių kompetencija ir atliktų tyrimų (!?) patikimumu neturiu pagrindo abejoti knyga: Laurinavičius, Česlovas; Sirutavičius, Vladas; Lietuvos istorija. Sąjūdis: nuo „persitvarkymo“ iki kovo 11-osios. XII t., I dalis, Vilnius, 2008.“
Apie visą šios grupės veikėjų skleidžiamą šmeižtą sužinojau tik 2014 m., kai man į rankas pateko jau minėta knyga „Solidarność – Sąjūdis: początek strategicznego partnerstwa. Sąjūdis – Solidarność: strateginės partnerystės pradžia“ (išleista Varšuvoje 2010 m.).
Pateikiau teismui ieškinį, prašydamas įpareigoti knygos leidėją Lietuvos istorijos institutą paneigti nepagrįstus šmeižikiškus kaltinimus. Į teismo posėdį atvykę R. Miknys ir V. Sirutavičius turėjo tik tą šmeižtu paremtą D. Žalimo publikaciją. Ir jos užteko, kad teisėja Lidija Valentukonytė 2015 m. kovo 13 d. ne tik atmestų mano ieškinį kaip nepagrįstą (nes mano pavardės ten neva nėra, ir jai esą neaišku, apie kokį šešetuką kalba Okinčicas), bet ir skirtų man trijų mano pensijų dydžio prievolę atlyginti šmeižikiškos knygos leidėjui Lietuvos istorijos institutui neva jo patirtas išlaidas. Girdėjau, kad iš manęs išreikalauta 912,30 euro suma buvo panaudota Č. Laurinavičio ir V. Sirutavičio premijoms.
Šiais metais aptikau dar vieną V. Sirutavičiaus knygą („Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija 1988–1994 metais“. Lietuvos istorijos institutas. Vilnius, 2017), joje autorius atkartoja šmeižikiškus prasimanymus, remdamasis Č. Okinčico pranešimu 2008 09 05 Varšuvos konferencijoje ir man nežinomais Jano Widackio pranešimais tarptautinėse konferencijose, įvykusiose 2014 ir 2015 m. Krokuvoje.
Kalbant apie sąmoningai 2017 m. knygoje atkartotą šmeižtą reikia pažymėti, kad jau teismo posėdyje pareiškiau, o V. Sirutavičius, dalyvavęs tame teismo posėdyje, negalėjo negirdėti ir nežinoti, kad po Varšuvos konferencijos jos dalyvis ir Lietuvos delegacijos vadovas V. Landsbergis 2012 ir 2013 m. išleido dvi knygas: „Susikalbėkime su savo lenkais“ (BMK leidykla, Vilnius, 2012) ir „Mūsų patriotizmas, jų šovinizmas?“ (Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Vilnius, 2013). Be to, paminėjau šias knygas 2014 04 08 savo straipsnyje „Neapykantos ir pasipūtimo liga“.
Paminėtose knygose V. Landsbergis, kuris girdėjo šmeižikiškus Č. Okinčico prasimanymus Varšuvoje ir kuris, kaip delegacijos vadovas, be abejo, buvo susipažinęs su knygos „Solidarność – Sąjūdis: początek strategicznego partnerstwa. Sąjūdis – Solidarność: strateginės partnerystės pradžia“ turiniu, rašo, kad mes, neva, tarėmės dėl balsavimo dėl Nepriklausomybės ne su Sovietų Sąjungos premjeru ir Lenkijos ambasadoriumi Maskvoje, o tik su Okinčicu, Balcevičiumi (?) ir Čobotu (?), kurie, neva, (Vilniuje?) įkalbėjo mus nebalsuoti prieš Nepriklausomybę. „[...] O vėliau Okinčicas pasakojo, kad jų trejukė net paskutinę naktį prieš balsavimą įtikinėjo, kad nebalsuotų prieš“ (kn. „Susikalbėkime...“, p. 22; kn. „Mūsų patriotizmas...“, p. 40). Nors ir šis naujas pasakojimas neatitinka tiesos ir tikrovės, bet apie Varšuvoje paskelbtų šmeižikiškų Č. Okinčico prasimanymų turinį čia nė neužsimenama.
Tad garsus istorikas ir kompetentingas istorijos tyrinėtojas ar taip pat turbūt garsūs ir kompetentingi knygos recenzentai tikrai galėjo pasidomėti, kodėl tie patys veikėjai 2008 ir 2012 m. skirtingai pasakojo apie tą patį įvykį.
Stebina ir kitas dalykas. Būtent tai, kad V. Sirutavičius, atkartodamas šmeižikiškus prasimanymus savo knygoje „Lietuviai ir Lietuvos lenkai...“ vadovaujasi tik šmeižtu, paskleistu ne Lietuvoje vykusiuose renginiuose, ir remiasi tik asmenimis, kurie buvo susiję su KGB. Žinoma, kad Č. Okinčicas, vos baigęs Vilniaus universitetą, net neatlikęs teisininko praktikos, sovietmečiu iš karto tapo advokatu, o jo pavardę matome spaudoje paskelbtame asmenų, įtariamų bendradarbiavus su KGB, sąraše. Savo ruožtu J. Widackis, buvęs Lenkijos vidaus reikalų ministro pavaduotojas, žinomas kaip aršus kovotojas prieš Lenkijos kagėbistų paviešinimą, vėliau – Lenkijos ambasadorius Lietuvoje, viešai pabrėždavęs ypač artimą savo draugystę su Č. Okinčicu, sovietmečiu dėstė gerai žinomoje VRM aukštojoje Legionovo F. Dzeržinskio mokykloje, kurioje buvo rengiami Lenkijos KGB filialo karininkai (žr. kn. Sławomir Cenckiewicz, Piotr Gontarczyk. "SB a Lech Wałęsa. Przyczynek do biografii." Gdańsk – Warszawa – Kraków 2008, psl. 160).
Kadangi Lietuvos istorijos institutas jau išleido tris knygas (neskaitant kitų leidinių), kuriose paskelbti šmeižikiški Č. Okinčico prasimanymai, manau, kad ši įstaiga privalo atlikti tyrimus ir nustatyti, kas iš tiesų vyko į Maskvą ir derino savo poziciją su Sovietų Sąjungos tarnybų nuostata. Juolab, kad tas organizuotos grupės veikėjų viešai skleidžiamas šmeižtas jau seniai įgavo nusikalstamos veikos požymių.
Teisėja, žinoma dėl savo palankumo valdantiesiems, apsimetė, kad jai esą neaišku, apie kokį šešetuką kalbėta 2008 m. Varšuvos konferencijoje, nors teismui buvo pateikta Aukščiausios Tarybos balsavimo medžiaga, tačiau Lietuvos istorijos instituto leidiniai, pirmiausia 2017 m. V. Sirutavičiaus knyga „Lietuviai ir Lietuvos lenkai...“ rodo, kad institutui buvo puikiai žinoma apie ką kalbėjo Okinčicas.
Žvelgiant į tą šmeižto kampaniją, kuri vis tęsiama padedant istorikams, peršasi mintis, kad į Maskvą vyko būtent Č. Okinčicas ir Z. Balcevičius – abu jie įtariami bendradarbiavę su KGB, be to Z. Balcevičius, būdamas Vilniaus miesto partijos komiteto skyriaus vadovu, koordinavo administracinių organų ir KGB veiklą sostinėje, o paskui dirbo laikraščio „Czerwony Sztandar“ vyriausiuoju redaktoriumi ir kryptingai rengė Lietuvos lenkus (lenkakalbius lietuvius) savitai sutikti Nepriklausomybę. Prieš pat Nepriklausomybės paskelbimą iš Vilniaus kilęs rašytojas Tadeuszas Konwickis pažymėjo, kad Z. Balcevičiaus vadovaujamas „Czerwony Sztandar“ „[…] Europos viduryje. Viso pasaulio akyse. JT, popiežiaus ir pono Dievo akivaizdoje. Tai, ką hitlerininkai darė su kalinių biologiniais organizmais, čia daroma su vienos ar kitos tautos sielomis“...
Beje, man apskritai tuo metu nebuvo žinomi veikėjai M. Karp ir M. Nowakowski, kuriuos Č. Okinčicas mini šmeižikiškuose savo prasimanymuose. O tai, kad Č. Okinčicas ir Z. Balcevičius balsavo „už“, kaip ir kiti asmenys, įtariami bendradarbiavę su KGB ir teismo sprendimais pripažinti KGB bendradarbiais, nepanaikina įtarimų jų atžvilgiu ir nesuteikia teisės užsiimti šmeižikiška veikla, turinčia nusikalstamos veikos požymių.
Nereikia pamiršti ir to, kad šmeižto skleidimo metu Č. Okinčicas nuo 1999 iki 2016 m. faktiškai vadovavo tomaševskininkų organizuotai grupuotei, formaliai vadinamai Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Ir jiems – Okinčicui ir Tomaševskiui – buvo labai svarbu, kad lenkakalbiai Lietuvos ir kitų šalių gyventojai pripažintų juos vieninteliais „tiesos“ skleidėjais ir gynėjais.
Būtent tada Č. Okinčicas, Lietuvos premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas, teigė, kad yra nepaprastai laimingas, nes LLRA pasiekė daugiausia, ką galėjo. „Tai yra integruojanti partija, tai pilietinė partija, o jos rinkėjai yra patys aktyviausi rinkėjai šalyje., – teigė Nepriklausomybės Akto Signataras. Jo nuomone, tai, kad lenkai kalba vienu balsu, yra didžiausias LLRA ir asmeniškai jos vadovo (Tomaševskio) pasiekimas ir nuopelnas“.(Tygodnik Wileńszczyzny).
Šiandien jis jau karštai remia Laisvės partiją ir Eveliną Dobrovolską, skelbdamas, kad „[...] mes, lenkai, visada buvome ir vis dar esame priekinėse kovotojų už laisvę gretose“, lygindamas save su Tadu Kosciuška, Kazimieru Pulaskiu ir Jozefu Bemu, ir ypač pabrėždamas antikomunistines tradicijas savo šeimoje... (daugiau žr. https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/ceslavas-okincicas-as-nuosirdziai-palaikau-uz-laisve-kovojancius-baltarusius.d?id=85005291).
Ir čia Č. Okinčicas vėl prasilenkia su tiesa: jis yra kilęs iš baltarusių. O Okinčicai (baltarusiškai – Akinčycai) – bendrapavardžiai ar giminės - tarpukariu buvo ir sovietų agentūrinės organizacijos „Hromada“ nariais.
Apie vieną iš Okinčicų (Akinčicų) romane „Nereikia garsiai kalbėti“ rašo Jozefas Mackevičius: „[…] 1942 metais Minske nužudė kunigus Malecą, Gliakovskį, Rybaltovskį. Dėl to visame Minske beliko vienintelis katalikų kunigas Ignatavičius, lietuvių policijos būrių sielovadininkas Baltarusijoje. Maža to, 42-ųjų kovą popiežius Rytų apeigų katalikų kunigą Albertinoje Niemancevičių paskiria šių katalikų atstovu Baltarusijoje ir suteikia jam popiežiaus egzarcho titulą. Rugpjūtį SD suima egzarchą Niemancevičių, nuveža į Mins¬ką ir sušaudo. Iš pradžių mums buvo sunku susivokti. Tačiau paaiškėjo, kad svarbiausias SD agentas yra Fabianas Akinčycas. Žinote, vienas iš „Hromados“, lenkų likviduotos 1927 metais, vadų. Iš GPU agento jis virto gestapo agentu. Ir įkūrė baltarusių hitleri¬ninkų partiją. Net leido laikraštį „Novy šliach“, penkis šimtus egzempliorių... Nieko vertą. Ir būtent jis per savo žvalgybininkus iššniukštinėjo ir pranešė SD, kad yra slapta baltarusių partija, „vaka¬rietiškos“ pakraipos, sukurta katalikų dvasininkų ir neva palaikan¬ti ryšius su Vatikanu. Tuo metu kunigas Godlevskis, protestuoda¬mas prieš kunigų žudymą, pasitraukia iš vyriausiojo mokyklų inspektoriaus pareigų. O tada prasidėjo baisūs laikai...“ (Jozef Mackewicz. Nereikia garsiai kalbėti. Briedis. Vilnius. 2015, p. 247).
Kadangi Lietuvos istorijos institutas jau kelerius metus rašytiniu būdu platina šmeižikiškus Č. Okinčico prasimanymus, prašau šio instituto vadovus atlikti tyrimus ir nustatyti, kas iš tiesų derino Maskvoje savo poziciją su Sovietų Sąjungos tarnybų nuostata, ir pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnį suteikti man informaciją apie tyrimų rezultatus.
Ryšard Maceikianec, Lietuvos Respublikos pilietis

Początek strony
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com